Optinis neuritas – tai regos nervo, jungiančio akies tinklainę su galvos smegenimis, uždegimas.

Iliustracija iš: American Academy of Ophthalmology. 2022. Optic Nerve. <https://www.aao.org/eye-health/anatomy/optic-nerve-3>

Sergant optiniu neuritu, imuninė sistema pažeidžia regos nerve esantį mieliną – medžiagą, apsaugančią nervinių ląstelių ataugas bei greitinančią nervinio signalo sklidimą. Dėl to regos nervas patinsta ir nebegali tinkamai perduoti informacijos galvos smegenims, kuriose suvokiamas regimas vaizdas. Iki šiol nėra iki galo aišku, kodėl imuninės sistemos taikiniu tampa būtent regos nervas. Vis dėlto pastebėta, kad optinio neurito išsivystymą gali nulemti kai kurios kitos paciento ligos:

• Demielinizuojančios nervų sistemos ligos (pvz., išsėtinė sklerozė). Tai grupė autoimuninių ligų, pažeidžiančių mielino dangalą galvos ir nugaros smegenyse. Neretai optinis neuritas būna pirmasis išsėtinės sklerozės požymis.
• Kitos autoimuninės ligos: vilkligė, sarkoidozė, Behčeto liga.
• Infekcijos: virusinės (tymai, kiaulytė, vėjaraupiai ir kt.) arba bakterinės (Laimo liga, kačių įdrėskimo liga, sifilis, tuberkuliozė ir kt.)

Optinis neuritas dažniausiai diagnozuojamas 18 – 45 m. amžiaus asmenims. Nors įprastai ši liga pažeidžia vieną akį, retais atvejais gali pasireikšti ir abiejose akyse tuo pačiu metu. Pacientai gali jausti šiuos simptomus:

• Akies ar akiduobės skausmas, intensyvėjantis judinant akies obuolį.
• Neryškus matymas. Regėjimas palaipsniui blogėja keletą valandų ar dienų.
• Sutrikęs spalvų jutimas – spalvos atrodo neryškios, lyg išblukusios.
• Regėjimo lauko (akipločio) defektai – „dėmės” matomo vaizdo centre arba susiaurėjimas iš šonų.
• Šviesos blyksniai, „žaibavimas” regėjimo lauke.

Pajutus šiuos simptomus, rekomenduojama nedelsiant kreiptis į akių gydytoją. Konsultacijos metu įvertinamas regėjimo aštrumas, spalvų jutimas, vyzdžių reakcija į šviesą. Taip pat išplėtus vyzdžius apžiūrimas akių dugnas, ypatingą dėmesį atkreipiant į regos nervą. Siekiant detaliau įvertinti regos nervo būklę, gydytojas gali nuspręsti atlikti papildomus tyrimus, tokius kaip regos nervo ir tinklainės optinė koherentinė tomografija bei akipločio tyrimas. Pirmą kartą diagnozavus optinį neuritą taip pat yra rekomenduojama gydytojo neurologo konsultacija bei papildomi tyrimai, kurie gali padėti išsiaiškinti ligos priežastį: magnetinis galvos smegenų rezonansas, įvairių infekcijų bei autoimuninių ligų žymenų paieška kraujyje.

Netaikant gydymo, regėjimo atsistatymas trunka nuo 2 iki 6 savaičių. Gijimą gali pagreitinti kortikosteroidai – uždegimą slopinantys vaistai. Iš pradžių kortikosteroidai skiriami ligoninėje intraveniškai, vėliau – tabletėmis. Jei optinį neuritą nulėmė išsėtinė sklerozė ar kita autoimuninė liga, jo epizodai gali kartotis, o regėjimas tarp epizodų likti pablogėjęs. Siekiant išvengti epizodų pasikartojimo, svarbus tinkamas sisteminės ligos gydymas.

Gyd. Viktorija Gurskytė

Konsultuojame dėl tinkamumo inovatyviam ambliopijos gydymui Bynocs AmblyGo.

https://www.bynocs.com

Gydant šiuo metodu, nereikia dengti akies. Gydomi ir suaugusieji, kuriems iki šiol nebuvo pagalbos.

Kas yra tingi akis?

Yra dvi pagrindinės tingios akies priežastys:

1. Žvairumas. Kad nesidvejintų, smegenys pradeda slopinti vienos akies siunčiamą vaizdą. Jei tai užtrunka ilgiau, akis pradeda blogiau matyti, nors anatomiškai ji yra sveika.
   2. Anizometropija – didelis skirtumas tarp abiejų akių refrakcijų (reikalingi skirtingo stiprumo akinių stiklai). Be akinių smegenys pradeda ignoruoti (slopinti) vaizdą, siunčiamą iš silpnesniosios akies. Jei vaikas nenešioja akinių, blogėja tos akies regėjimas.

Ambliopijos gydymas efektyviausias ankstyvoje vaikystėje, tačiau randasi naujų gydymo metodų (pvz., Bynocs AmblyGo), kurie gali padėti ir kai kuriems suaugusiesiems.

Ar jūsų vaikui reikalingi akiniai?

Ar reikalingi akiniai, galima pasakyti tik po oftalmologo apžiūros. Apžiūros metu lašinami vyzdžius plečiantys lašai. Pasitaiko, kad vienos apžiūros nepakanka. Kartais rekomenduojami kontaktiniai lęšiai.

Jei yra ambliopija (tingi akis), skiriama dengti geriau matančią akį, kad pradėtų dirbti tinginiaujanti. Dengti reikia pagal paskirtą režimą. Vietoj dengimo kartais skiriamas gydymas atropinu arba pusiau skaidri plėvelė.

Taikant inovatyvų dichoptinį gydymą atliekami kompiuteriniai pratimai, tuomet akies dengti nereikia.
Gydymo efektyvumas ir režimas vertinami pakartotinių apžiūrų metu.

Kartais, kai žvairumas nepagerėja nešiojant akinius, rekomenduojama žvairumo operacija.

Parengė gyd. Andrius Ruzgys

Atnaujino dr. Eglė Danielienė 2023-10-01

Atgal

Blefaritas yra dažna vokų kraštų uždegiminė liga, neretai susijusi su odos susirgimais, pavyzdžiui, sausa ar labai riebia oda, seborėja, rožiniais spuogais. Negydant blefarito, gali atsirasti miežiai, šalti miežiai (chalazionai) ar konjunktyvitas.

Blefarito eigą galima palengvinti, valant blakstienas ir vokų kraštus.

Požymiai

1. Voko krašto paraudimas.
2. Akių perštėjimas, deginimas, niežulys.
3. Pleiskanos ant blakstienų (ne visada pastebimos be biomikroskopo).

Blefarito gydymas

Vokų higiena

Karšti kompresai padeda atmirkyti traiškanas. Makiažo nuvalymui skirtą vatos skrituliuką arba mažą rankšluostuką pamirkykite karštame švariame vandenyje (vanduo neturi būti deginantis, bet ir ne drungnas – patikrinkite prieš dėdami ant vokų). Atsigulę laikykite kompresą ant užmerktų vokų 5-10 min.

Norint pašalinti pleiskanas ir traiškanas nuo vokų kraštų, reikia:

1. Mažo indelio ar puoduko
2. Vokų šampūno (arba kūdikių šampūno)
3. Pagaliukų su vata (ausies krapštukų)
4. Šilto vandens

Į šiltą vandenį įpilkite kūdikių šampūno (šampūno ir vandens santykis nuo 1:3 iki 1:5). Pamirkykite pagaliuką su vata ir juo švelniai valydami voko kraštą, pašalinkite pleiskanas ir traiškanas. Nuplaukite vokus švariu vandeniu. Švelniai nusausinkite. Vietoje šampūno galima naudoti specialias vokų valymo servetėles arba gelį.
Dažnai reikia gydytis ir paskirtais akių tepalais.

Ar ilgai tą daryti?

Patariama pradžioje vokus valyti du kartus per dieną, o kai uždegimas nurimsta, galima vokus valyti kartą per dieną, kartą per savaitę ar visai nebevalyti. Tai priklauso nuo vokų būklės. Uždegimas lėtinis, todėl paūmėjus reikia procedūrą kartoti.

Kartais gydytojas rekomenduoja po kompreso pamasažuoti vokų kraštus.

Parengė gyd. Andrius Ruzgys

Atgal

Konjunktyvitas yra akių junginės uždegimas. Beveik visada konjunktyvitu suserga abi akys.
Dažniausia priežastis – infekcija.

Požymiai:

Akių paraudimas
Akių perštėjimas
Išskyros (traiškanos, pūlingos išskyros) iš akių junginių. Rytais akių vokai gali būti sulipę.

Infekcinis konjunktyvitas yra užkrečiamas.

Gali būti perduodamas kitam asmeniui kontaktiniu būdu, todėl labai svarbu laikytis šių taisyklių:

1. Vartoti akių lašus ar tepalus griežtai pagal gydytojo paskyrimus.
2. Neleisti kam nors kitam naudoti tuos pačius vaistus.
3. Naudotis atskiru muilu ir rankšluosčiu.
4. Ligonis ir jo šeimos nariai turi dažnai plauti rankas, kad infekcija neišplistų.
5. Žmonės, kontaktuojantys su ligoniu, turėtų vengti trinti savo akis, kad nepatektų infekcija.

Persirgus infekciniu konjunktyvitu, imunitetas dažniausiai nesusidaro, todėl visada galite vėl susirgti ta pačia liga.

Parengė gyd. Andrius Ruzgys

Atgal

Išorinis miežis yra blakstienos folikulo ir greta esančių voko krašto liaukučių pūlingas uždegimas. Jį sukelia bakterijos, vadinamos stafilokokais. Stafilokokai gali patekti iš nosies, kai pasitrynę nosį paliečiame akį. Stafilokokai gali „gyventi“ vokų kraštuose, jei asmuo serga lėtiniu vokų kraštų uždegimu (blefaritu).

Voko krašte iškyla raudonas skausmingas patinęs mazgelis, kuriame po poros dienų susiformuoja geltona viršūnėlė (kaip odos spuogo). Gali ištinti visas vokas, bet ir tada jame galima apčiuoti mazgelį. Po 5-7 dienų miežis pratrūksta voko krašte ir pūliai išteka. Net ir negydomas išorinis miežis regėjimui nekenkia ir praeina be pasekmių. Gydant sausa šiluma praeina greičiau. Antibiotikų tepalai ar lašai naudojami  retai ir tik paskyrus gydytojui.

Retai uždegimas gali išplisti į aplinkinius audinius, pakilti temperatūra. Tada reikia gydyti geriamais ar leidžiamais antibiotikais.

Vidinis miežis išauga vidinėje voko pusėje. Jis atsiranda, užsikišus meibomo liaukutei ir joje išsivysčius uždegimui. Meibomo liauka gamina riebalus, kurie reikalingi, kad neišdžiūtų ašaros. Vidinis miežis gali praeiti savaime, bet gali tekti jį ir prapjauti bei drenuoti.

Iš pradžių vidinį miežį sunku atskirti nuo šalto miežio (chaliaziono) (žr. „šaltas miežis“).

Patarimai:

1. Jei tik atsiradusį mazgelį pradėsime gydyti sausa šiluma, miežis gali ir neiškilti, „ištirpti“. Paimkite karštą bulvę ar išvirtą kiaušinį, suvyniokite į švaraus audinio skiautę ir priglauskite prie miežio. Laikykite apie 10 min., kartokite 3-4 kartus per dieną. Jei atsiranda pūlinga viršūnėlė, šiluma padeda miežiui greičiau pratrūkti, susilpnina skausmą. Pašildę įlašinkite ar įtepkite gydytojo paskirtą preparatą. Kai miežis pratrūksta, šildyti nebereikia.
2. Jokiu būdu negalima miežio spausti kaip spuogo! Užkratas gali patekti į kraują.
3. Jei pakyla temperatūra, būtinai kreipkitės į gydytoją.
4. Jei vokų kraštai dažnai būna paraudę, su traiškanomis, galbūt jūs sergate lėtiniu blefaritu. Tada miežiai gali kartotis, todėl būtina gydyti blefaritą.

Parengė Dr. Eglė Danielienė

Atgal

Tai ragenos paviršinio sluoksnio epitelio defektas, kuris atsiranda dėl traumos, nudegimo, uždegimo. Rageną galima susižeisti žaislu, medžio šakele, nagu, aštriu metaliniu daiktu ir pan. Labai pavojingi cheminiai nudegimai.

Susižeidus rageną, kamuoja stiprus skausmas, ašarojimas, šviesos baimė. Sunku atsimerkti.

Erozija gydoma ragenos epitelio gijimą skatinančiais lašais, antibiotikais, vyzdžius plečiančiais lašais. Akis uždengiama tvarsčiu. Nuo skausmo galima gerti skausmą slopinančius vaistus.

Galima vietoj tvarsčio kelioms dienoms, kol erozija užgyja, uždėti gydomąjį orui pralaidų kontaktinį lęšį. Tada akį kur kas mažiau skauda. Lašus reikia lašinti lęšio iš akies neišėmus.

Patarimai:

1. Jei susižeidėte akį, nedelsdami vykite į medicinos įstaigą. Žaizda gali negrįžtamai pabloginti regėjimą.
2. Jei į akis pateko chemikalų, reikia juos išplauti vandens srove. Pakiškite akį po čiaupo vandens srove, kuo plačiau išplėskite vokus. Plauti reikia 15 minučių. Galima vandenį pilti iš butelio. Jei mokate, išverskite voką ir išplaukite po juo susikaupusius chemikalus.

Parengė Dr. Eglė Danielienė

Atgal

Ryškiai matome tada, kai šviesos spinduliai susikerta tinklainėje. Tai yra normaregystė (emetropija). Akies laužiamoji geba priklauso nuo to, kaip ragena bei lęšiukas laužia spindulius bei nuo akies ašies ilgio.

Refrakcijos yda yra būklė, kai į akį patekę šviesos spinduliai susikerta ne tinklainėje. Tai toliaregystė, trumparegystė ir astigmatizmas. Refrakcijos ydų dydis matuojamas dioptrijomis. Koreguojamos akiniais ir kontaktiniais lęšiais.

Patarimai:

1. Dėl didelių įgimtų refrakcijos ydų gali rastis ambliopija, todėl vaikams beveik visada išrašytus akinius reikia dėvėti nuolat.

2. Akinius dėvinčius vaikus reikia reguliariai tikrinti, nes augant keičiasi akies ilgis, ragenos forma, todėl keičiasi ir refrakcijos ydos.

3. Nepainiokite astigmatizmo su žvairumu. Žvairumas yra akių padėties, o ne laužiamosios gebos pakitimas.

Parengė gyd. Eglė Danielienė

Atgal

Akių paviršius turi būti nuolat drėkinamas ašaromis.

Ašaros gaminamos prie akių esančiose ašarų liaukose. Kiekvieną kartą sumirksėjus, ašaros pasklinda akies paviršiumi ir nuteka ašarų kanaliukais į nosį. Ašarų kanaliukai atsiveria vidiniame vokų kampe.
Ašarų plėvelė yra sudaryta iš vandens, baltymų, riebalų, druskų. Ašaros tolygiai padengia akis ir greitai neišgaruoja.

Jeigu trūksta ašarų arba pasikeičia ašarų sudėtis, akys pradeda džiūti, parausta, peršti, tampa jautrios vėjui, ryškesnei šviesai, cheminiams dirgikliams (kosmetikai, dūmams).
Kai kurie pacientai skundžiasi sustriprėjusiu ašarojimu, nes akys stengiasi kompensuoti pasikeitusią ašarų sudėtį ir pradeda išskirti daugiau ašarų, kurios neužsilaiko akyje, o nuteka.

Sausų akių sindromu gali sirgti bet kokio amžiaus žmonės, tačiau dažniau su šia problema susiduria vyresni, nes su amžiumi ašarų gamyba mažėja.
Kiti faktoriai, galintys nulemti akių sausumą, yra kontaktinių lęšių nešiojimas, dulkėta ar prirūkyta patalpa, kai kurie vaistai, hormonų pusiausvyros sutrikimai ar net nėštumas.

Sausų akių sindromas diagnozuojamas iš:

* paciento skundų,
* Širmerio testo, kuris gali parodyti sumažėjusią ašarų gamybą,
* ašarų plėvelės įvertinimo, apžiūrint plyšine lempa.

Gydymas pradedamas dirbtinių ašarų lašais ar tepalais. Rekomenduojama drėkinti aplinką, gerti pakankamai skysčių, vartoti žuvų taukus.
Kai neužtenka dirbtinių ašarų, galima įdėti ašarų kanaliukų taškelių kamštelius.

Atgal

Užsikimšus meibomo riebalinei voko liaukutei, joje vystosi lėtinis uždegimas. Šaltas miežis gali prasidėti panašiai kaip ūmus vidinis miežis, bet po kelių dienų paraudimas praeina ir lieka mazgelis. Mazgelis kartais matomas voko išorėje, aukščiau voko krašto, bet dažniausiai jis būna vidinėje voko pusėje, ir jį galima pamatyti išvertus voką, o iš išorės tik apčiuopti. Dažnai šaltas miežis išauga nepastebimai. Voke palengva atsiranda kietas neskausmingas mazgelis. Per kelis mėnesius nedidelis šaltas miežis gali išnykti be gydymo. Galima gydyti sausa šiluma, masažu ir antibiotikų-steroidų tepalais. Jei per kelis mėnesius mazgelis neišnyksta, galima į jį suleisti steroidų arba operuoti.

Patarimai:

1. Didelis šaltas miežis spaudžia akies obuolį, todėl vaikams gali atsirasti astigmatizmas. Tokį miežį reikia operuoti.
2. Jei mazgelis nedidelis ir regėjimas nepakitęs, neskubėkite operuoti – per pumetį šaltas miežis gali išnykti.
3. Jei šalti miežiai kartojasi, pasakykite gydytojui – tai gali būti ne šaltas miežis, o voko auglys.

Parengė gyd. Eglė Danielienė

Atgal

Tai  refrakcijos yda, kai šviesos spinduliai akyje susikerta už tinklainės. Taip dažniausiai būna dėl trumpos akies. Koreguojama pliusiniais lęšiais.

Mes gimstame toliaregiais. Augant akiai, toliaregystė mažėja, ir paauglystėje tampame normaregiais. Toliaregystė yra normali vaikų refrakcija.

Toliaregiai vaikai sugeba gerai sufokusuoti (akomoduoti) ir puikiai matyti be akinių.

Kai toliaregystė didesnė nei 3-4 D, sufokusuoti tampa sunkiau. Žiūrėdami į artimus daiktus, turime fokusuoti stipriau, todėl toliaregiams sunkiau matyti iš arti (skaityti, siuvinėti ir pan.). Tolimus objektus dideli toliaregiai irgi mato neryškiai.

Kai toliaregystė tokia didelė, kad akys nebesugeba sufokusuoti vaizdo į tinklainę, į regos centrus smegenyse patenka neryškus vaizdas ir vystosi ambliopija. Pirmąkart užsidėję akinius tokie vaikai gali su akinias matyti ne ką geriau nei be jų, bet akiniai padeda sufokusuoti vaizdą į tinklainę, ir palengva regos aštrumas normalizuojasi. Laiku nepradėjus dėvėti akinių, ambliopija tampa nebeišgydoma, t.y., akiniai jau nebegerina regėjimo.

Toliaregiai dažniau žvairuoja (žr. žvairumas). Kai vaikai iki 1,5 metų pradeda nešioti akinius, koreguojančius didelę tolregystę, žvairumo rizika sumažėja apie 4 kartus.

Toliaregystė,  taip pat ir skirtumas tarp akių (anizometropija) gali būti paveldimi.

Gydymas:

Toliaregystė nėra išgydoma. Jei ji didelė, akinius tenka nešioti visą gyvenimą. Svarbu, kad su akiniais regėjimas būtų geras. Nedidelę toliaregystę vaikai išauga.

Nežvairuojantiems ikimokyklinio amžiaus vaikams akiniai reikalingi, tik kai toliaregystė didesnė nei 3-4 D. Akiniai reikalingi ir tada, kai abiejų akių toliaregystė skiriasi daugiau nei 1,5 D. Paprastai akiniai skiriami 1-2 D silpnesni. Pliusiniai akinių lęšiai didina ir artina vaizdą. Pro juos ir akys atrodo didesnės.

Mokylinio amžiaus vaikams reikia ne tik gerai matyti į tolį (lentą), bet ir daugiau dirbti iš arti, todėl akiniai kartais reikalingi ir nestipriems toliaregiams. Išrašydami akinius, gydytojai atsižvelgia ne tik į toliaregystės dydį, bet ir į vaiko skundus. Vaikai gali skųstis, kad skaitant, o ypač paskaičius ilgiau, liejasi raidės; po pamokų skauda galvą. Kartais vaikai vengia skaityti, piešti ir pan.

Dėvintiems akinius vaikams reikia reguliariai lankytis pas akių gydytoją, nes augant akinių stiprumas keičiasi.

Nėra griežtų akinių skyrimo taisyklių toliaregiams, todėl tas pats vaikas, apsilankęs pas kelis gydytojus, gali gauti skirtingus akinių receptus.

Toliaregystę galima koreguoti ir kontaktiniais lęšiais. Suaugusius galima operuoti lazeriu, kad nereikėtų nešioti akinių.

Atropino lašai. Lašinami 0,01 proc. lašai kiekvieną vakarą ne trumpiau nei dvejus metus.. Tai yra labai silpni vyzdžius plečiantys lašai, pristabdantys akies augimą. Šalutinis poveikis – blogesnis matymas dėl išsiplėtusių vyzdžių pasitaiko retai, tik 6 proc. pacientų. Šis gydymas neefektyvus 12 proc. vaikų.

Patarimai tėvams:

1. Nepainiokite įgimtos toliaregystės su presbiopija, „amžine toliaregyste“, kai pagyvenę žmonės pradeda silpniau matyti iš arti. Tikri toliaregiai blogiau mato ne tik iš arti, bet ir į tolį.

2. Vaikas, net būdamas stiprus toliaregis, gali labai gerai matyti be akinių. Gydytojo kabinete jis gali perskaityti smulkiausius optotipus. Nesuklyskite manydami, kad akiniai tokiam vaikui nereikalingi. Dažniausiai gerai sufokusuoti jis sugeba tik trumpam.

3. Jei giminėje yra toliaregių ar žvairuojančių, reikia patikrinti 6-8 mėnesių kūdikio akis, nes toliaregystę galima paveldėti. Anksti pradėjus nešioti akinius, galima išvengti ambliopijos, o kartais ir žvairumo.

4. Toliaregiams sportas nekenkia. Tik nepamirškite, kad be akinių vaikas gali nepakankamai matyti, todėl gali laiku nepastebėti kamuolio, nukristi ir t.t. Galima sportuoti su kontaktiniais lęšiais. Yra specialių sportinių rėmelių, skirtų krepšininkams, plaukikams, į kuriuos galima įdėti reikalingų dioptrijų lęšius.

5. Dažniausiai vaikai mielai nešioja toliaregystę koreguojančius akinius. Jei mažylis visgi nenori dėtis akinių, uždėkite akinius ir parodykite jam knygutę. Jis turėtų pajusti, kad su akiniais paveikslėliai matosi geriau.

Parengė Dr. Eglė Danielienė

Atgal